kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Kalba

Kalba > Kalba ir žmogus

Lietuvių kalbos tyrimų apžvalga ir žymiausi tyrėjai

Mokslinis lietuvių kalbos tyrimas prasidėjo, galima sakyti, nuo XIX a. vidurio. Jis buvo susijęs su lyginamosios-istorinės kalbotyros atsiradimu, kada buvo sukurtas metodas giminiškoms kalboms lyginti. Didelis dėmesys skirtas ne tik indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijai, bet ir atskirų indoeuropiečių kalbų raidai ir istorijai. Iki tol sukauptų duomenų, negausių tradicinių gramatikų ir žodynų nepakako lietuvių kalbos istorijai tirti. Todėl svarbiausia buvo tirti gyvąją kalbą, aprašyti jos struktūrą, taip pat teikti duomenų indoeuropeistikai.
Pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką 1856 m. Prahoje išleido garsiausias XIX a. vidurio vokiečių kalbininkas, indoeuropeistas Augustas Šleicheris (August Schleicher).
Kitas svarbus to meto lietuvių kalbos tyrėjas buvo Frydrichas Kuršaitis, gimęs Mažojoje Lietuvoje. Svarbiausias jo darbas –
Lietuvių kalbos gramatika (1876). Čia jis pirmasis moksliškai aprašė lietuvių kalbos priegaides, ištyrė kirčiavimą ir nustatė kirčiuotes. Įdomu ir svarbu, kad Kuršaitis priegaides ir jų ypatybes, vadovaudamasis vien klausa, aprašė labai tiksliai. 2008 m. garsus lietuvių kalbininkas Aleksas Girdenis, pasitelkęs kompiuterinę garsų tyrimo programą PRAAT, rekonstravo Kuršaičio aprašytas priegaides. Rekonstrukcijos rezultatai parodė, kad Kuršaitis priegaides apibūdino labai tiksliai.
Lietuvių kalba domėjosi ir daugelis garsiųjų indoeuropeistų, pavyzdžiui, Karlas Brugmanas (Karl Brugmann), Augustas Leskynas (August Leskien), Adalbertas Becenbergeris (Adalbert Bezzenberger), taip pat ir kiti įvairių šalių kalbininkai.
Vienas garsiausių XIX a. antrosios pusės kalbininkų yra poetas, kunigas, matematikas Antanas Baranauskas. Jis daug nuveikė dialektologijos srityje, pasiūlė pirmąją mokslinę lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, kurią vėliau, 1966 m., patobulino Girdenis ir Zigmas Zinkevičius. Ši klasifikacija galioja ir dabar.
Baranausko mokinys buvo Kazimieras Jaunius, kuris taip pat daug nusipelnė lietuvių kalbos tyrimams. Reikia minėti jo Lietuvių kalbos gramatiką (išleista 1911 m.) ir tarmių aprašus.
Svarbiausi ne tik XIX a. pabaigos–XX a. pradžios, bet ir apskritai lietuvių kalbos tyrėjai yra Jonas Jablonskis ir Kazimieras Būga.
Jablonskis ne veltui vadinamas bendrinės lietuvių kalbos tėvu. Jis bene daugiausiai prisidėjo prie jos ugdymo ir puoselėjimo. Svarbiausi jo darbai yra lietuvių kalbos gramatikos, kurių yra išleidęs ne vieną. Reikšmingiausia yra 1922 m. pasirodžiusi
Lietuvių kalbos gramatika. Taip pat svarbus darbas yra 1928 m. išleista studija Linksniai ir prielinksniai. Tačiau reikia pabrėžti, kad Jablonskis nebuvo vien bendrinės kalbos normintojas. Jis buvo ir įžvalgus dialektologas, tik gaila, kad didžioji dauguma jo dialektologinių darbų yra rankraštiniai, nespausdinti.
Būga pagrįstai laikomas žymiausi lietuvių kalbos tyrėju. Jis buvo labai plačių interesų kalbininkas, domėjosi net keliomis kalbotyros sritimis. Labiausiai jis yra nusipelnęs leksikologijai (mokslui apie žodžius) ir leksikografijai (žodynų sudarymui). Jo kaupta kartoteka padėjo pagrindą mūsų didžiajam
Lietuvių kalbos žodynui. Be to, Būga yra vienas geriausių etimologų (etimologija – mokslas, nagrinėjantis žodžių kilmę). Jis taip pat domėjosi ir tyrė asmenvardžius ir vietovardžius bei vandenvardžius. Dar viena sritis, kur daug rimtų darbų nuveikė Būga, yra kalbos istorija, istorinė gramatika. Būga yra išleidęs ir reikšmingų lietuvių kalbos fonetikos, kirčiavimo, gramatikos studijų. Galima sakyti, kad Būga iš dalies buvo ir indoeuropeistas, nes domėjosi lietuvių kalbos ryšiais ir santykiais su kitomis kalbomis. Žinoma, nemažai jis nusipelnė ir dialektologijai. Nebuvo atitolęs ir nuo bendrinės lietuvių kalbos ugdymo, ypač rūpinosi praktiniais rašomosios kalbos reikalais, ypač rašybos tvarkymu.
Po Jablonskio ir Būgos, jau tarpukario Lietuvoje, išaugo nauja kalbininkų karta, kurios svarbiausi atstovai yra Pranas Skardžius ir Antanas Salys.
Svarbiausi Skardžiaus darbai yra susiję su slavų kalbų skoliniais lietuvių kalboje, kirčiavimu, taip pat bendrinės kalbos ugdymu. Pats reikšmingiausias jo darbas –
Lietuvių kalbos žodžių daryba. Skardžius buvo labai produktyvus ir plataus akiračio mokslininkas. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui turėjo pasitraukti į Vakarus – iš pradžių į Vokietiją, po to į JAV.
Toks pats ir Salio likimas – jis taip pat pasitraukė į Vokietiją, paskui į JAV. Salys labiausiai nusipelnė lietuvių dialektologijai, taip pat svarbūs jo fonetikos tyrimai. Nesišalino jis ir nuo bendrinės kalbos reikalų. Salys, remdamasis Jauniumi, sukūrė lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, rašė tarmių istorijos, taip pat baltų kalbų istorijos klausimais.
Šiai kartai reikia priskirti ir Juozą Balčikonį, kuris labai nusipelnė lietuvių kalbos norminimui, kalbos kultūrai. Jis tiesiogiai tęsė Jablonskio pradėtą bendrinės kalbos kūrimo ir puoselėjimo veiklą. Daug rašė praktiniais kabos klausimais, vertė, redagavo literatūrą. Balčikonis labai nusipelnė lietuvių leksikografijai, ypač leisdamas didįjį
Lietuvių kalbos žodyną.
Sovietų okupuotoje Lietuvoje išaugo naujos kalbininkų kartos. Būdami atkirsti nuo Vakarų lingvistinės minties, išplėšti iš pasaulinio lingvistinio konteksto lietuvių kalbininkai turėjo daug mokytis ir daug ką nuveikti savarankiškai. Taip jie kūrė originalią lietuvių lingvistinę mokyklą. Ypač daug dėmesio buvo skiriama kalbos istorijai, istorinės gramatikos problemoms, senųjų raštų tyrimams, dialektologijai. Tačiau neliko nuošalyje ir sinchroninė kalbotyra – fonologija, morfologija, sintaksė.
Pokario lietuvių kalbos tyrėjų pirmajai kartai galima priskirti Vytautą Mažiulį (kalbos istorijos, prūsistikos specialistas), Joną Palionį (senųjų raštų tyrėjas), Juozą Pikčilingį (stilistikos specialistas), Zigmą Zinkevičių (kalbos istorikas, dialektologas, onomastas). Jie buvo svarbiausi vėlesnės kartos tyrėjų mokytojai. Kiek vėliau į kalbininkų gretas įsiliejo Vytautas Ambrazas (sintaksės specialistas), Jonas Kazlauskas (istorinės gramatikos, fonologijos specialistas), Vitas Labutis (sintaksės specialistas), Kazys Morkūnas (dialektologas), Algirdas Sabaliauskas (kalbotyros istorikas), Vincas Urbutis (etimologijos, žodžių darybos, leksikografijos specialistas), Aloyzas Vidugiris (dialektologas, lietuvių kalbos salų tyrėjas). Ilgainiui lietuvių kalbos tyrėjų gretos plėtėsi, atsirasdavo vis naujų skirtingų sričių specialistų: Aldona Paulauskienė (morfologijos specialistė), Aleksandras Vanagas (onomastikos tyrėjas), Vytautas Vitkauskas (dialektologas, leksikografas). Ypač išsiskyrė 1962 m. lituanistikos studijas baigęs kursas. Iš jo iškilo net keli garsūs ir svarbūs lietuvių kalbos tyrėjai: Aleksas Girdenis (fonetikas, fonologas, dialektologas, kalbos istorikas, taip pat poetas), Evalda Jakaitienė (leksikologė, leksikografė, žodžių darybos, semantikos specialistė), Aldonas Pupkis (fonetikas, garsiausias bendrinės kalbos norminimo specialistas), Albertas Rosinas (kalbos istorikas, morfologijos, semantikos specialistas, baltų kalbų įvardžių ir daiktavardžių tyrėjas). Dar vėlesnės kartos kalbininkai yra Danguolė Mikulėnienė (akcentologijos, dialektologijos specialistė), Regina Koženiauskienė (stilistikos ir retorikos specialistė), Antanas Pakerys (akcentologas), Bonifacas Stundžia (akcentologas, kalbos istorikas, prūsų kalbos tyrėjas).
Tai svarbiausi atskirų kalbotyros sričių tyrėjai. Be jų, yra dar ištisas būrys jaunesnių kalbininkų, dirbančių įvairiuose kalbos mokslo baruose.
Lietuvių kalbą tyrė bei tiria ir įvairių kartų užsienio kalbininkų būrys. Žymiausi vyresnės kartos atstovai yra Ernstas Frenkelis (Ernst Fraenkel; Vokietija; kalbos istorikas, etimologas, etimologinio žodyno autorius), Janas Otrembskis (Jan Otrębski; Lenkija; kalbos istorikas, dialektologas, senųjų raštų tyrėjas), Frydrichas Šolcas (Friedrich Scholz; Vokietija; labai plačių interesų filologas, senųjų raštų tyrėjas, literatūrologas), Christianas Stangas (Christian Stang; Norvegija). Iš jaunesnės kartos tyrėjų minėtini Anatolijus Nepokupnas (Nepokupnij Anatolij, Ukraina; leksikologas, baltų ir slavų ryšių tyrėjas), Voiciechas Smočinskis (Smoczyński Wojciech; Lenkija; kalbos istorikas, prūsų kalbos tyrėjas, etimologas, etimologinio žodyno autorius). Taip pat Pjetras Dinis (Pietro Dini; Italija; kalbos istorikas, senųjų raštų tyrėjas, vertėjas), Gvidas Mikelinis (Guido Michelini; Italija; senųjų raštų tyrėjas).
Lietuvių kalbos žinynas. Lietuvių kalbos gramatikos.Lietuvių kalbos žinynas. Žymiausi lietuvių kalbininkai.Lietuvių kalbos enciklopedija. Vytautas Ambrazas.Lietuvių kalbos enciklopedija. Juozas Balčikonis.Lietuvių kalbos enciklopedija. Kazimieras Būga.Lietuvių kalbos enciklopedija. Pjetras Umbertas Dinis.Lietuvių kalbos enciklopedija. Ernstas Frenkelis.Lietuvių kalbos enciklopedija. Aleksas Girdenis.Lietuvių kalbos enciklopedija. Jonas Jablonskis.Lietuvių kalbos enciklopedija. Evalda Jakaitienė.Lietuvių kalbos enciklopedija. Jonas Kazlauskas.Lietuvių kalbos enciklopedija. Regina Koženiauskienė.Lietuvių kalbos enciklopedija. Fridrichas Kuršaitis.Lietuvių kalbos enciklopedija. Vitas Labutis.Lietuvių kalbos enciklopedija. Vytautas Mažiulis.Lietuvių kalbos enciklopedija. Gvidas Mikelinis.Lietuvių kalbos enciklopedija. Danguolė Mikulėnienė.Lietuvių kalbos enciklopedija. Kazys Morkūnas.Lietuvių kalbos enciklopedija. Anatolijus Nepokupnas.Lietuvių kalbos enciklopedija. Janas Ostrembskis.Lietuvių kalbos enciklopedija. Antanas Pakerys.Lietuvių kalbos enciklopedija. Jonas Palionis.Lietuvių kalbos enciklopedija. Aldona Paulauskienė.Lietuvių kalbos enciklopedija. Aldonas Pupkis.Lietuvių kalbos enciklopedija. Juozas Pikčilingis.Lietuvių kalbos enciklopedija. Albertas Rosinas.Lietuvių kalbos enciklopedija. Algirdas Sabaliauskas.Lietuvių kalbos enciklopedija. Antanas Salys.Lietuvių kalbos enciklopedija. Augustas Šleicheris.Lietuvių kalbos enciklopedija. Frydrichas Šolcas.Lietuvių kalbos enciklopedija. Pranas Skardžius.Lietuvių kalbos enciklopedija. Voiciechas Smočinskis.Lietuvių kalbos enciklopedija. Christianas Stangas.Lietuvių kalbos enciklopedija. Bonifacas Stundžia.Lietuvių kalbos enciklopedija. Vincas Urbutis.Lietuvių kalbos enciklopedija. Aleksandras Vanagas.Lietuvių kalbos enciklopedija. Aloyzas Vidugiris.Lietuvių kalbos enciklopedija. Vytautas Vitkauskas.Lietuvių kalbos enciklopedija. Zigmas Zinkevičius.Lietuvių kalbos enciklopedija. Lituanistika.Garsiausių lietuvių kalbos tyrėjų gimimo vietos.Svarbiausi lietuvių kalbos tyrimo centrai.Lietuvių kalbos paplitimas pasaulyje.

Ar žinote, kad...