Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Kalba ir kalbėtojas
- Kalbos atsiradimo teorijos
- Kalbos kitimas ir jo priežastys
- Kalbotyra ir jos uždaviniai
- Kalbų klasifikacijos
- Kalbotyros kryptys
- Lietuvių kalbos tyrimų apžvalga ir žymiausi tyrėjai
- Komunikacijos samprata
- Kalbos funkcijos
- Kalbinį visuomenės elgesį reguliuojantys dokumentai
- Kalba ir tapatybė
- Kalba ir kultūra
- Kalba ir informacinė visuomenė
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Lietuvių kalbos tyrimų apžvalga ir žymiausi tyrėjai
Mokslinis lietuvių kalbos tyrimas prasidėjo, galima sakyti, nuo XIX a. vidurio. Jis buvo susijęs su lyginamosios-istorinės kalbotyros atsiradimu, kada buvo sukurtas metodas giminiškoms kalboms lyginti. Didelis dėmesys skirtas ne tik indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijai, bet ir atskirų indoeuropiečių kalbų raidai ir istorijai. Iki tol sukauptų duomenų, negausių tradicinių gramatikų ir žodynų nepakako lietuvių kalbos istorijai tirti. Todėl svarbiausia buvo tirti gyvąją kalbą, aprašyti jos struktūrą, taip pat teikti duomenų indoeuropeistikai.Pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką 1856 m. Prahoje išleido garsiausias XIX a. vidurio vokiečių kalbininkas, indoeuropeistas Augustas Šleicheris (August Schleicher).
Kitas svarbus to meto lietuvių kalbos tyrėjas buvo Frydrichas Kuršaitis, gimęs Mažojoje Lietuvoje. Svarbiausias jo darbas – Lietuvių kalbos gramatika (1876). Čia jis pirmasis moksliškai aprašė lietuvių kalbos priegaides, ištyrė kirčiavimą ir nustatė kirčiuotes. Įdomu ir svarbu, kad Kuršaitis priegaides ir jų ypatybes, vadovaudamasis vien klausa, aprašė labai tiksliai. 2008 m. garsus lietuvių kalbininkas Aleksas Girdenis, pasitelkęs kompiuterinę garsų tyrimo programą PRAAT, rekonstravo Kuršaičio aprašytas priegaides. Rekonstrukcijos rezultatai parodė, kad Kuršaitis priegaides apibūdino labai tiksliai.
Lietuvių kalba domėjosi ir daugelis garsiųjų indoeuropeistų, pavyzdžiui, Karlas Brugmanas (Karl Brugmann), Augustas Leskynas (August Leskien), Adalbertas Becenbergeris (Adalbert Bezzenberger), taip pat ir kiti įvairių šalių kalbininkai.
Vienas garsiausių XIX a. antrosios pusės kalbininkų yra poetas, kunigas, matematikas Antanas Baranauskas. Jis daug nuveikė dialektologijos srityje, pasiūlė pirmąją mokslinę lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, kurią vėliau, 1966 m., patobulino Girdenis ir Zigmas Zinkevičius. Ši klasifikacija galioja ir dabar.
Baranausko mokinys buvo Kazimieras Jaunius, kuris taip pat daug nusipelnė lietuvių kalbos tyrimams. Reikia minėti jo Lietuvių kalbos gramatiką (išleista 1911 m.) ir tarmių aprašus.
Svarbiausi ne tik XIX a. pabaigos–XX a. pradžios, bet ir apskritai lietuvių kalbos tyrėjai yra Jonas Jablonskis ir Kazimieras Būga.
Jablonskis ne veltui vadinamas bendrinės lietuvių kalbos tėvu. Jis bene daugiausiai prisidėjo prie jos ugdymo ir puoselėjimo. Svarbiausi jo darbai yra lietuvių kalbos gramatikos, kurių yra išleidęs ne vieną. Reikšmingiausia yra 1922 m. pasirodžiusi Lietuvių kalbos gramatika. Taip pat svarbus darbas yra 1928 m. išleista studija Linksniai ir prielinksniai. Tačiau reikia pabrėžti, kad Jablonskis nebuvo vien bendrinės kalbos normintojas. Jis buvo ir įžvalgus dialektologas, tik gaila, kad didžioji dauguma jo dialektologinių darbų yra rankraštiniai, nespausdinti.
Būga pagrįstai laikomas žymiausi lietuvių kalbos tyrėju. Jis buvo labai plačių interesų kalbininkas, domėjosi net keliomis kalbotyros sritimis. Labiausiai jis yra nusipelnęs leksikologijai (mokslui apie žodžius) ir leksikografijai (žodynų sudarymui). Jo kaupta kartoteka padėjo pagrindą mūsų didžiajam Lietuvių kalbos žodynui. Be to, Būga yra vienas geriausių etimologų (etimologija – mokslas, nagrinėjantis žodžių kilmę). Jis taip pat domėjosi ir tyrė asmenvardžius ir vietovardžius bei vandenvardžius. Dar viena sritis, kur daug rimtų darbų nuveikė Būga, yra kalbos istorija, istorinė gramatika. Būga yra išleidęs ir reikšmingų lietuvių kalbos fonetikos, kirčiavimo, gramatikos studijų. Galima sakyti, kad Būga iš dalies buvo ir indoeuropeistas, nes domėjosi lietuvių kalbos ryšiais ir santykiais su kitomis kalbomis. Žinoma, nemažai jis nusipelnė ir dialektologijai. Nebuvo atitolęs ir nuo bendrinės lietuvių kalbos ugdymo, ypač rūpinosi praktiniais rašomosios kalbos reikalais, ypač rašybos tvarkymu.
Po Jablonskio ir Būgos, jau tarpukario Lietuvoje, išaugo nauja kalbininkų karta, kurios svarbiausi atstovai yra Pranas Skardžius ir Antanas Salys.
Svarbiausi Skardžiaus darbai yra susiję su slavų kalbų skoliniais lietuvių kalboje, kirčiavimu, taip pat bendrinės kalbos ugdymu. Pats reikšmingiausias jo darbas – Lietuvių kalbos žodžių daryba. Skardžius buvo labai produktyvus ir plataus akiračio mokslininkas. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui turėjo pasitraukti į Vakarus – iš pradžių į Vokietiją, po to į JAV.
Toks pats ir Salio likimas – jis taip pat pasitraukė į Vokietiją, paskui į JAV. Salys labiausiai nusipelnė lietuvių dialektologijai, taip pat svarbūs jo fonetikos tyrimai. Nesišalino jis ir nuo bendrinės kalbos reikalų. Salys, remdamasis Jauniumi, sukūrė lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, rašė tarmių istorijos, taip pat baltų kalbų istorijos klausimais.
Šiai kartai reikia priskirti ir Juozą Balčikonį, kuris labai nusipelnė lietuvių kalbos norminimui, kalbos kultūrai. Jis tiesiogiai tęsė Jablonskio pradėtą bendrinės kalbos kūrimo ir puoselėjimo veiklą. Daug rašė praktiniais kabos klausimais, vertė, redagavo literatūrą. Balčikonis labai nusipelnė lietuvių leksikografijai, ypač leisdamas didįjį Lietuvių kalbos žodyną.
Sovietų okupuotoje Lietuvoje išaugo naujos kalbininkų kartos. Būdami atkirsti nuo Vakarų lingvistinės minties, išplėšti iš pasaulinio lingvistinio konteksto lietuvių kalbininkai turėjo daug mokytis ir daug ką nuveikti savarankiškai. Taip jie kūrė originalią lietuvių lingvistinę mokyklą. Ypač daug dėmesio buvo skiriama kalbos istorijai, istorinės gramatikos problemoms, senųjų raštų tyrimams, dialektologijai. Tačiau neliko nuošalyje ir sinchroninė kalbotyra – fonologija, morfologija, sintaksė.
Pokario lietuvių kalbos tyrėjų pirmajai kartai galima priskirti Vytautą Mažiulį (kalbos istorijos, prūsistikos specialistas), Joną Palionį (senųjų raštų tyrėjas), Juozą Pikčilingį (stilistikos specialistas), Zigmą Zinkevičių (kalbos istorikas, dialektologas, onomastas). Jie buvo svarbiausi vėlesnės kartos tyrėjų mokytojai. Kiek vėliau į kalbininkų gretas įsiliejo Vytautas Ambrazas (sintaksės specialistas), Jonas Kazlauskas (istorinės gramatikos, fonologijos specialistas), Vitas Labutis (sintaksės specialistas), Kazys Morkūnas (dialektologas), Algirdas Sabaliauskas (kalbotyros istorikas), Vincas Urbutis (etimologijos, žodžių darybos, leksikografijos specialistas), Aloyzas Vidugiris (dialektologas, lietuvių kalbos salų tyrėjas). Ilgainiui lietuvių kalbos tyrėjų gretos plėtėsi, atsirasdavo vis naujų skirtingų sričių specialistų: Aldona Paulauskienė (morfologijos specialistė), Aleksandras Vanagas (onomastikos tyrėjas), Vytautas Vitkauskas (dialektologas, leksikografas). Ypač išsiskyrė 1962 m. lituanistikos studijas baigęs kursas. Iš jo iškilo net keli garsūs ir svarbūs lietuvių kalbos tyrėjai: Aleksas Girdenis (fonetikas, fonologas, dialektologas, kalbos istorikas, taip pat poetas), Evalda Jakaitienė (leksikologė, leksikografė, žodžių darybos, semantikos specialistė), Aldonas Pupkis (fonetikas, garsiausias bendrinės kalbos norminimo specialistas), Albertas Rosinas (kalbos istorikas, morfologijos, semantikos specialistas, baltų kalbų įvardžių ir daiktavardžių tyrėjas). Dar vėlesnės kartos kalbininkai yra Danguolė Mikulėnienė (akcentologijos, dialektologijos specialistė), Regina Koženiauskienė (stilistikos ir retorikos specialistė), Antanas Pakerys (akcentologas), Bonifacas Stundžia (akcentologas, kalbos istorikas, prūsų kalbos tyrėjas).
Tai svarbiausi atskirų kalbotyros sričių tyrėjai. Be jų, yra dar ištisas būrys jaunesnių kalbininkų, dirbančių įvairiuose kalbos mokslo baruose.
Lietuvių kalbą tyrė bei tiria ir įvairių kartų užsienio kalbininkų būrys. Žymiausi vyresnės kartos atstovai yra Ernstas Frenkelis (Ernst Fraenkel; Vokietija; kalbos istorikas, etimologas, etimologinio žodyno autorius), Janas Otrembskis (Jan Otrębski; Lenkija; kalbos istorikas, dialektologas, senųjų raštų tyrėjas), Frydrichas Šolcas (Friedrich Scholz; Vokietija; labai plačių interesų filologas, senųjų raštų tyrėjas, literatūrologas), Christianas Stangas (Christian Stang; Norvegija). Iš jaunesnės kartos tyrėjų minėtini Anatolijus Nepokupnas (Nepokupnij Anatolij, Ukraina; leksikologas, baltų ir slavų ryšių tyrėjas), Voiciechas Smočinskis (Smoczyński Wojciech; Lenkija; kalbos istorikas, prūsų kalbos tyrėjas, etimologas, etimologinio žodyno autorius). Taip pat Pjetras Dinis (Pietro Dini; Italija; kalbos istorikas, senųjų raštų tyrėjas, vertėjas), Gvidas Mikelinis (Guido Michelini; Italija; senųjų raštų tyrėjas).